Tobulėk programa 2024 Gruodis
Bet prieš pradedant skaityti, prašome susipažinti su svarbiais įspėjimais: 1. INWEST nesieja jokie komerciniai santykiai
Menu
Finansų ekspertė Jekaterina Govina sako, kad pirmieji investavimai mažomis sumomis padeda mokytis iš klaidų ir įsivertinti sau priimtiną riziką. Ji pabrėžė, kad nerekomenduoja pinigų laikyti tik einamojoje banko sąskaitoje – ir kelių mėnesių indėlis padeda keisti mąstymą apie asmeninius finansus.
– Vaikystėje buvau labiau taupuolė – nebūdavo, kad gaudavau pinigų ir iškart išleisdavau. Mano vaikystės laikais nebuvo galimybės turėti asmeninę sąskaitą, tai viskas vyko grynųjų pavidalu, kišenpinigius dalino tėvai. Taupiau kiaulėje taupyklėje, bet tai nebuvo tikslinis taupymas kažkokiems pirkiniams – labiau dėl noro jausti komfortą, kad jei prireiks, pinigėlių turiu.
Kadangi gyvenome gana aprūpintai, vaikystėje buvo visko, ko reikėjo: žaislų, dviračių, riedučių. Aišku, būdavo, kad gal kokią įmantresnę „Barbę“ nori nusipirkti, vėliau ir kokį madingesnį drabužį.
– Mano pirmasis darbas buvo, kai sukako maždaug 19–20 metų. Tuo metu labai norėjau mašinos, tačiau tėvas pasakė: „Tau tikrai nepirksiu, nes bijau, kad užsimuši, padarysi avariją.“ Tuo metu man buvo principo reikalas [įsigyti automobilį] – su grupioke nusprendėme vasarą važiuoti ir uždarbiauti į Angliją skinti braškių fermoje ir užsidirbti pinigų.
Su grupioke nusprendėme vasarą važiuoti ir uždarbiauti į Angliją skinti braškių fermoje ir užsidirbti pinigų.
Kadangi ir svaro kursas buvo labai aukštas, palyginti su litais, ir atlygiai gana skyrėsi, tai man užteko 2 mėnesių, kad aš galėčiau užsidirbti. Dar šiek tiek prisidėjo ir tėvas, bet jis jau nesipriešino, sakė pirkti tą mašiną. Tai pirmieji uždarbiai buvo skirti automobiliui nusipirkti – atrodo, „Peugeot 206“, tokia mažytė mašina. Po to ilgai vargau, nes ji vis gedo ir gedo. Tam reikėjo daug pinigų.
Pirmieji uždarbiai buvo skirti automobiliui nusipirkti – atrodo, „Peugeot 206“, tokia mažytė mašina. Po to ilgai vargau, nes ji vis gedo ir gedo. Tam reikėjo daug pinigų.
– Būtent, jeigu labai nori, yra būdų, kaip tai galima padaryti. Anksčiau gal buvo sudėtingiau, dabar daugiau galimybių užsidirbti jaunimui ir realizuoti savo svajones.
– Taip, aišku, tai šiek tiek keitėsi. Aš supratau – jei tikslas bus tik taupyti, tau visada užteks to, ką turi: nesieksi geresnio atlyginimo, karjeros, darbo pokyčių. Suvokiau, kad vidinį mąstymą reikia keisti – mačiau ir savo aplinkoje daug žmonių, kurie kaip tik buvo orientuoti į tai, kaip daugiau užsidirbti, o ne daugiau sutaupyti. Tada ir automatiškai daugiau pinigų atsiranda, tad jų ir gali likti daugiau.
Tai ir mąsčiau, kad reikia ieškoti daugiau galimybių didinti savo turtą. Aš visada turiu saugumo pagalvę, tad yra santaupų. Bandžiau galvoti, kodėl taip yra, – tai siejasi su mano vertybėmis, principais. Kai aš žinau, kad turiu pinigų nenumatytam atvejui, man nekyla moralinė dilema, kai turiu priimti pasiūlymus, kurie vertybiškai man nepatinka. Tada atitinkamai sprendimai dėl projektų, darbų yra priimami atsižvelgiant į vertybinį filtrą, o po to tik piniginį filtrą. Žinojimas, kad esu finansiškai saugi, leidžia gyvenime rinktis dalykus pagal tai, su kuo noriu dirbti.
Mačiau ir savo aplinkoje daug žmonių, kurie kaip tik buvo orientuoti į tai, kaip daugiau užsidirbti, o ne daugiau sutaupyti. Tada ir automatiškai daugiau pinigų atsiranda, tad jų ir gali likti daugiau.
– Tai irgi keitėsi – kadangi didžiąją dalį profesinio gyvenimo dirbau viešajame sektoriuje, Lietuvos banke, atlyginimai nebuvo kažkokie labai dideli. Išlaidas sekdavau, susivesdavau ir į „Excelį“, kiek pinigų išeina maistui, pramogoms. Tai susikurdavau tokį vaizdinį, kiek kam galiu išleisti. Po to atsirado ir programėlės, kur gali tai stebėti automatiškai.
Kai išėjau į privatų sektorių, atsirado ir daugiau uždarbio galimybių, pinigų padaugėjo. Dabar mano išlaidų eilutė nusistovėjo, siekiu užtikrinti, kad pinigai dirbtų. Mano pagrindinė taisyklė, kad pinigai negulėtų neįdarbinti sąskaitoje.
Dalis mano pinigų saugiai guli indėliuose, perku finansų rinkos priemones. Jeigu sugalvosiu, kad noriu pirkti automobilį, man nereikės skolintis. Dalis pinigų taip pat eina į rizikingesnį investavimą.
Dalis mano pinigų saugiai guli indėliuose, perku finansų rinkos priemones. Jeigu sugalvosiu, kad noriu pirkti automobilį, man nereikės skolintis.
– Būtent, ypač šiais laikais, kai už indėlį galima gauti maždaug 3 proc. palūkanų (anksčiau buvo ir 4 proc.), priklauso nuo finansų tarpininko. Būna, kad įkrenta pinigai į sąskaitą ir per savaitę jie iškart yra įdarbinami. Tarkime, žinau, kad man reikės sumokėti mokesčius už 3 mėnesių, tai 3 mėnesiams pasidedu kokį indėlį arba nukreipiu finansų rinkos priemones. Nėra taip, kad jie sąskaitoje tik guli, o infliacija juos „valgo“ – tada iš esmės jie man nieko neuždirba.
– Taip, jei uždirbi 10–20 eurų, padengi gal ir kavos mėnesinę normą kavinėse. Toks dabar mano mąstymas ir principas.
– Manau, kad bet kokios priemonės – vienam reikia stiklainių principo, kitam reikia 5 ar 10 sąskaitų – veikia, svarbu, kad žmogus mąstytų, kad tie pinigai būtų protingai valdomi.
Kalbant apie mane, nors turiu daug sąskaitų tarp skirtingų bankų ir finansų tarpininkų, nesu tipinis žmogus, nes mano profesija susijusi su finansų sritimi, investavimu. Turiu daug noro išbandyti įvairius produktus, tarpininkus, dėl to turiu gal 15 sąskaitų įvairiose platformose. Šiais metais mačiau galimybių investuoti į obligacijas, tai daugiau pinigų judėjo ten. Mačiau potencialo nekilnojamojo turto platformose, ten irgi investuodavau. Nors sąskaitų daug, tai nesusiję su kokiais nors tikslais, o tuo, kad matau galimybių ir pinigai atitinkamai juda iš vienos sąskaitos į kitą.
– Tai yra pradedančiojo investuotojo klasika. Bent jau savo aplinkoje pastebiu, kad tie, kas pradeda investuoti, dažniausiai turi daugiau pasitikėjimo savimi, pradeda pirkti atskirų įmonių akcijų. Vis suveikia naujoko efektas, kai nusiperka ir akcijų vertė pakyla, tada ir pasitikėjimas savimi auga, atrodo, kad esu superinvestuotojas – pataikiau, uždirbau. Praeina kuris laikas ir pasimato realybė – vertė nukrito, dalis beveik iki minuso nuvažiavo.
Vis suveikia naujoko efektas, kai nusiperka ir akcijų vertė pakyla, tada ir pasitikėjimas savimi auga, atrodo, kad esu superinvestuotojas – pataikiau, uždirbau. Praeina kuris laikas ir pasimato realybė – vertė nukrito, dalis beveik iki minuso nuvažiavo.
Mano pradžia irgi buvo tradicinė – pradėjau investuoti į skirtingų įmonių akcijas, tai dabar turiu iki šiol tokių įmonių, kurių akcijų vertė krito -80 proc., -85 proc. Investavau į vieną įmonę kokius 100 eurų, kitą – 200 eurų, tai nėra taip skausminga. Aš džiaugiuosi, kad praėjau tą visą mokymąsi su mažomis sumomis.
Dabar neturiu tiek laiko analizuoti skirtingų įmonių finansus, juos stebėti ir pan., labiau investuoju per įvairius diversifikuotus fondus. Yra įmonių, kuriomis domiuosi, stebiu, tai investuoju į dalies įmonių akcijas arba obligacijas. Tokia ir buvo evoliucija – mąstau, kad tegul geriau pinigai bus diversifikuoti, nors tos grąžos nebus tokios aukštos pataikant į pavienių įmonių akcijas, bet užtat grąža bus nuosekli.
Esu investavusi ir į „Alibaba“, „PayPal“, „Phizer“ akcijas, vienų vertės krito nuo -40 proc. iki -60 proc., tad pasimokiau.
– Su akcijomis, pavyzdžiui, daug kur per keletą mėnesių vertė pakilo 20 proc., bet turiu nusistačiusi taisyklę tokiu atveju parduoti akcijas (nes išvertus į metinį prieaugį tai būtų apie 100 proc.). Taip darau su akcijomis, kuriu atžvilgiu matau pasitaikiusią gerą galimybę, tai nebūtinai grįžtu prie tų akcijų ateityje. Dabar su pavienėmis akcijomis daugiau investuoju į vietinę rinką, nes ją seku, kažkiek suprantu ir galiu sureaguoti greitai parduodama ar pasipildydama krepšelį.
– Aš nežinau, gal čia nebuvo klaida, bet visai geras mokymosi kelias. Net ir tiems, kurie mano aplinkoje pradeda investuoti, nesakau, kokias čia nesąmones darai, bet va ten nekišk visų pinigų, geriau pradėk nuo mažesnių sumų. Tada supranti savo rizikos apetitą, kaip reaguoji, kai nukrenta vertė. Jeigu startuoji su traderio mąstymu, kad pirksi, parduosi ir pasidarysi milijonus, geriau pradėk nuo mažesnių sumų.
Jeigu startuoji su traderio mąstymu, kad pirksi, parduosi ir pasidarysi milijonus, geriau pradėk nuo mažesnių sumų.
– Ne, neplanuoju ir neinu su sąrašu apsipirkti, daugiau elgiuosi iš intuicijos. Nėra taip, kad save labai riboju, bet žinau savo rėžius. Atitinkamai dėlioji ir pirkinius, išlaidas. Paauga pajamos – gerai, persikeliu į kitą rėžį, galiu daugiau sau leisti. Man niekada nebūna taip, kad daugiau išleisčiau negu uždirbu.
– Taip, principinis, nes nėra, kad save kažkaip apriboju. Tiesiog nuo tokio principo atsispiriu, pavyzdžiui, planuoju kelionę ir žinau, kad negaliu leisti sau viešbučio už 500 eurų nakčiai atostogų savaitei, nes labai didelę dalį mano pinigų suvalgys tokios atostogos. Tada atitinkamai žiūriu už mažesnę kainą.
Aišku, auga pajamos, tai atitinkamai ta kartelė auga. Tai vyksta labai intuityviai.
– Ne, tokio nebūna, bet būna emocinių pirkinių, kai sumoki nepagrįstą kainą už daikto funkciją. Pavyzdžiui, šiemet pirkau „Chanel“ rankinuką, kuris kainuoja nepagrįstai brangiai funkcijos požiūriu. Galima nusipirkti 10 ar 100 kartų pigesnį rankinuką, jis atliks tą funkciją. Tačiau tai buvo daiktas, kurio aš norėjau, pagalvojau, kad artėju prie 40 metų ribos, tai negi negaliu sau leisti? Galiu. Tai irgi emocinis pirkinys, bet ne spontaniškas. Tad spontaniškų pirkinių neturiu, aš kaip tik ilgai galvoju, kartais suprantu, kad man reikia nusipirkti, kad nustočiau galvoti apie tą daiktą. Tai kartais man apsimoka nusipirkti ir pamiršti, o tuomet galvoti apie dalykus, kurie yra prasmingesni. Tačiau žinau, kad tikrai nepereisiu į spontaniško pirkimo būseną.
Šiemet pirkau „Chanel“ rankinuką, kuris kainuoja nepagrįstai brangiai funkcijos požiūriu. Galima nusipirkti 10 ar 100 kartų pigesnį rankinuką, jis atliks tą funkciją. Tačiau tai buvo daiktas, kurio aš norėjau.
– Ne, nėra, viskas sukasi apie ekonomisto Raimondo Kuodžio kaštų-naudos analizę. Einu apsipirkti, tai jei padėtas sviestas, kuris man skanus ir įkainotas įprastine kaina, o kitas, kuris irgi skanus, bet su nuolaida, tai tikrai paimsiu visada su nuolaida. Nors man „negros“ tie 50 centų, bet sprendimas praeina mano momentalų kaštų-naudos filtrą ir tiesiog pasirenku, kas yra naudingiau.
– Čia toks nevienareikšmis klausimas. Jeigu save labai ribosi ir galvosi, kad mano atlyginimas yra toks, dabar man reikia 15 metų, kad sutaupyčiau pinigus būstui, gal nėra labai protinga. Tada geriau imti paskolą dabar, nes po 15 metų būsto vertė išaugs, o uždarbis irgi auga. Taigi sprendimas priklauso nuo to, ar žmogus turi potencialo ir nori daugiau uždirbti.
– Mano pagrindinė žinia – neleiskite pinigams gulėti sąskaitoje neįdarbintiems. Bankai net nuo 3 mėnesių siūlo palūkanas. Gali atrodyti, ką čia dėl 10 eurų sudarinėsiu sutartį, bet net tokie maži žingsniai keičia mąstymą – žiūri į pinigus kaip į priemonę, kuri gali uždirbti pinigus. Galima rinktis ir Vyriausybės obligacijas, taupymo lakštus, net ir 2 proc. metinių palūkanų už pinigus, kurie guli sąskaitoje, jei gavote paveldėjimą, pardavėt nekilnojamąjį turtą, geriau įdarbinti.
Bet prieš pradedant skaityti, prašome susipažinti su svarbiais įspėjimais: 1. INWEST nesieja jokie komerciniai santykiai
Ornela turi daugiau nei 15 metų praktinę patirtį dirbant lokalioje ir tarptautinėje meno
rinkose, išmano tiek klasikinį, tiek šiuolaikinį meną. Taip pat ji yra dėstytoja bei tyrėja,
disertacijos tema „Modelling Contemporary Art Investment Strategies in the Context of
Geopolitical Conflicts“. „Wealth and Finance International Fund Awards 2023” suteikė
ekspertei “Leading Female Figure in Art Wealth Management 2023” titulą.
Ornela siekia demistifikuoti investavimą į meną bei edukuoti visuomenę, kad menas yra ir
prieinama, ir įdomi investicija.
